Kokie pokyčiai gamtoje vyksta žiemą

Kalendorinė žiema prasideda gruodžio 1 d. Ir baigiasi vasario 28 d. Tiesą sakant, tai ne visada sutampa su šiais terminais. Žiemos sezonui būdinga daugybė nuostabių gamtos reiškinių.

Naudojimo instrukcija

1

Labai dažnai pirmieji žiemos požymiai pastebimi jau lapkričio antroje pusėje, kai naktį pastebimos šalnos. Dienos žiemą tampa labai trumpos, o naktys tampa ilgos. Nakties ilgis pasiekia savo apogėjų gruodžio 21 d., Po to dienos laikas vėl pradeda lėtai pailgėti.

2

Debesys praranda vasaros lengvumą, tampa sunkūs ir žemi. Dažnai jie užpildo visą horizontą, retkarčiais iškrenta krituliai. Žiemos krituliai vadinami sniegu, jų pagrindas yra užšalę vandens lašai. Praeidami pro šaltus oro sluoksnius, jie sudaro šešiakampius snaigės, būtinai simetriškos formos. Nukritę į paviršių, jie auga kartu su kitais, sudarydami sniego dreifus.

3

Vienas pavojingiausių žiemos gamtos reiškinių yra pūga, kuri yra smarkus sniegas. Tuo pačiu metu stipriai padidėja ir vėjas, jis pakelia viršutinius sniego dangos sluoksnius į orą. Kitas būdingas reiškinys yra ledas, tai yra ledo plutos susidarymas žemės paviršiuje. Dėl užsitęsusių šalčių ledas kruopščiai praleidžia upes ir tvenkinius, o tai trukdo laivybai. Šis reiškinys vadinamas užšalimu. Ledo susidarymas prasideda, kai vanduo pasiekia nulinę temperatūrą, o vietose, kur greitai teka ledas, jo gali nebūti. Sniego buvimas žemėje sukuria ypatingą mikroklimatą, kuris padeda visiems gyviems daiktams išgyventi žemą temperatūrą. Jis sulaiko šilumą, taip pat sukuria drėgmės atsargas pavasariui. Tirpstančios sniego masės pavasarį tampa raktu į medžių „pabudimą“.

4

Augaluose medžiagų apykaita žiemą staigiai sulėtėja, o matomo augimo nėra. Krakmolo atsargos paverčiamos angliavandeniais ir riebalais. Kvėpavimo procesui būtini cukrūs, kurių intensyvumas žiemą yra 300 kartų mažesnis. Žiemą suaktyvėja ugdomojo meristemo audinio ląstelės, dedami lapų pumpurai inkstuose. Augalų ląstelės keičia cheminę sudėtį ir tampa atsparios šalčiui. Antifrizo vaidmenį atlieka cukrus. Miške dirva neužšąla, būdama po sniego danga. Humuso sluoksnio buvimas taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Visą žiemą dirvožemio temperatūra yra apie 0 laipsnių, nes augalams drėgmė išlieka prieinama.

5

Gyvūnai turi savo prisitaikymą prie šalčio. Žinduose termoreguliacijos mechanizmas veikia intensyviai, leisdamas jiems apsaugoti kūno plaukus be plaukų. Taip pat, norint sėkmingai išgyventi, gyvūnas turi turėti įgūdžių laikyti maistą ar žiemoti medžioklėje.

Žolėdžiai augintojai iš po sniego išrauna šakeles ir žolės peilius ir gali maitintis žieve. Maži gyvūnai žiemą iš anksto tiekia savo namus, todėl jie gali visai neišvykti į lauką. Kai kurie gyvūnai žiemoja, pavyzdžiui, šermukšnis, lokys, barsukas, meškėnas. Prieš miegą žiemai gyvūnas aktyviai kaupia poodinius riebalus, po to įrengia sau skylę. Užmigdymo metu visi organizme vykstantys procesai staigiai sulėtėja. Organizmas apdoroja saugomas maistines medžiagas.

6

Daugelis plėšriųjų gyvūnų, tokių kaip voratinklis, erminas, varnėnas ar šeškas, įgyja sniego medžioklės įgūdžių. Tie, kurie šių įgūdžių neturi, dažniausiai eina medžioti į lauką, kur sniegą nupučia vėjas. Vilkus žiemą dažniausiai pertraukia karūnos.

Žiemos pokyčiai gamtoje